Šiandien sąmoningumas aplinkosaugos klausimais neabejotinai auga. Šalies žiniasklaidoje vyksta nuoseklus klimato istorijos pasakojimas ir diskusijos ekologiniais klausimais, net verslo pasaulis prašo visų prisidėti ir gelbėti planetą. Tačiau vyrauja siauras aplinkosaugos klausimų supratimas, o problemos sprendžiamos atsižvelgiant į taršą ir emisijas. Šie klausimai visada matomi tik per esamos sistemos stabilizavimo prizmę, o ne kaip jos transformavimo katalizatorius.
Didžioji dalis mokslininkų prognozuoja, kad dėl miškų naikinimo ir pramoninio gyvulių auginimo pandemijos dažnės ir bus labiau tikėtinos XXI amžiuje. Todėl siekiant atsparumo reikės ne tik reformuoti savo maisto sistemas ir tiekimo grandines, bet ir keisti mūsų nacionalinės vyriausybės organizavimo būdą, kuris klasikinėje liberalioje demokratijoje yra suskirstytas į tradicines ministerijas ir tiesiog netinka sudėtingoms tarptautinėms krizėms spręsti.
Jei norime išvengti katastrofiškų klimato pokyčių, kas turėtų veikti pirmiausia: vyriausybė, korporacijos ar individualūs vartotojai? Ar prasminga mažinti išmetamųjų teršalų kiekį, jei kiti neskuba? Kaip geriausiai paskatinti sveiką informacijos apytaką, kai gali iškilti tikros ir didelės grėsmės – pradedant „netikromis naujienomis“ ir profesionalios žurnalistikos nuosmukiu ir baigiant valstybės ir įmonių cenzūra bei privatumo praradimu, kurį kelia kontroliuojamas kapitalizmas? Ar turėtume perduoti daugiau galios Europos lygiu, ar geriau būti lankstiems ir turėti daugiau atsisakymo galimybių, nesvarbu, ar tai būtų gerai ar blogai žmonėms?
Klausimai tapo pernelyg sudėtingi ir jie peržengia tai, kam buvo sukurti mūsų instituciniai metodai, ir reikalauja greito atsako, kurio šiandien trūksta. Stebimas atotrūkis, kur vienoje pusėje – ekspertai ir politikai, o kitoje – visuomenė ir tai lemia tarpusavio pasitikėjimo eroziją. Ekspertokratinė pagunda – verčia galvoti apie mechanizmus, kurie neleistų jai įsitvirtinti.
Demokratija arba žmonių valdžia, reiškia valdžią, o ne tik pritarimą. Tai susiję su svarstymu, darbotvarkės formavimu ir pačių sprendimų priėmimu. Kritinė demokratijos infrastruktūra yra susijusi su pagrindinėmis politinėmis teisėmis – teise į susirinkimus, į žodžio laisvę, į asociacijas – ir tarpines galias, tokias kaip politinės partijos ir žiniasklaida, kurių vaidmuo palengvina demokratijos infrastruktūros naudojimą ir ypač stiprina jų poveikį. Tai tarsi fizinė infrastruktūra to, kaip piliečiai pasiekia vieni kitus. Tačiau po Šaltojo karo, o mums šiek tiek vėliau, demokratija tapo tuo, kuo už mus turėtų pasirūpinti kažkas kitas. Tokia „demokratija“, kuri vis dar yra mūsų dabartinė demokratijos būsena, reikalauja politizuotų masių. Taigi yra sukuriamas idealus pilietis, kuris vengia politikos, kuris mano, kad demokratija yra tik balsadėžė, kad svarbiausia yra tapatybės politika, o laisvė yra tik individo reikalas ir pan. Ši sistema atgraso daugumą žmonių gauti tinkamą informaciją ir balsuoti išsilavinusiais būdais – galiausiai jie galvoja, kad visą darbą atliks kiti. Rinkimai priklauso nuo žmogaus pasirinkimo, kuris iš prigimties yra linkęs į tam tikrus bruožus: charizmą, socialinę padėtį, ūgį ir pan. Tačiau žmonės mato veidmainystę, todėl jie yra tapę ciniški, sarkastiški ir pikti. Nors skaičiai yra sumažėję, bet vis dar yra nelygybė, nesąžiningumas ir juodi pinigai. Be progresyvių politikos ir visuomenės elementų nėra stabdžių ir pusiausvyros moralės ir politikos atžvilgiu, todėl visame pasaulyje žmonių orumo troškimas yra tapęs stipresniu nei baimė mirti.
Jeigu nesugebame geriau apibrėžti savo bendrų interesų, kad galėtume juos perkelti į aukštesnį lygį nei ekonominiai interesai, turėtume sutelkti dėmesį į pagrindines piliečių teises. Turime išmokti vėl kalbėtis su žmonėmis ir tarpusavyje apie meilę, pyktį, baimę ir net tikėjimą. Yra daug vertų temų susijusių su piliečių teisėmis, kurias turėtume pabandyti spręsti: klimatas, teisingumas, mūsų laisvių apsauga. Ką tai reiškia klimato politikos formavimui? Klimato krizės įveikimas neturi vienareikšmio atsakymo, nes jis įtraukia vyriausybes ar asmenis, įmones ar vartotojus, pasaulinius susitarimus, arba gausius miesto lygmens eksperimentus. Bet koks pasaulinis sprendimas turi būti paremtas vietinės politikos ir individualaus elgesio pokyčiais; bet kokie vietiniai ar nacionaliniai pokyčiai turi būti įtraukti į pasaulinį bendradarbiavimą, kad būtų išvengta apgaudinėjimo. Nors visiškas skaidrumas yra iliuzija, mokslininkai turi sugebėti suprasti šias pokyčių sistemas, kad įvertintų galimą jų poveikį ir tai, ką galima ir reikėtų pakeisti.
Taigi, atsakymas į ekologinę krizę yra demokratijos išplėtimas į naujas ekonomikos ir valstybės sritis. Didėjanti miestų, kuriuose taikomas municipalinis požiūris, siekiant išplėsti demokratinį dalyvavimą (įskaitant nepiliečių) ir atkurti ypatingos svarbos infrastruktūros objektų ir paslaugų viešąją nuosavybę bei kontrolę, reikšmė. Jiems giminingi bandymai organizuoti ekonominę veiklą pagal bendrumo ir ekonominės demokratijos idėjas. Tai reiškia demokratinį gamtos, kultūros ir turimų išteklių bei infrastruktūros, apimančios sienas ir nacionalinius interesus, valdymą, o tai reiškia naujų politinių formų kūrimą už tautos ir nacionalinio piliečio ribų. Ekologinės krizės kontekste demokratinė nuosavybė ir tvarus išteklių valdymas atrodo ypač tinkami bandymui mesti iššūkį kapitalistinei begalinio augimo paradigmai. Galų gale, jei matome modernybės pabaigą, mes turime kovoti už tai, kas bus po to; kurias jos idėjas ir institucijas turėtume išlaikyti, o kurių atsisakyti.
Judant link žaliosios demokratijos išryškėja trys prioritetai. Pirma, aplinkos politika turi stiprinti decentralizaciją, o įgyvendinant ambicingesnius ekologinio perėjimo planus – centralizaciją. Tai reiškia demokratijos stiprinimą visais lygmenimis kuriant viešąsias erdves diskusijoms, kurios informuoja apie sprendimų priėmimo procesus. Kiekvienas iš šių decentralizavimo procesų turi būti grindžiamas viešųjų erdvių dinamiškumu, kurį skatina pliuralistinė žiniasklaida, kuri teikia pirmenybę diskusijoms ir analizei, o ne sensacingumui ir ginčams. Demokratijos darbas yra neatsiejamas nuo tikrų viešųjų erdvių stiprinimo.
Antra, šis demokratinis atgimimas negali įvykti neišsprendus kultūros klausimo. Ekologinė transformacija turi sutelkti visą visuomenę, įskaitant jos švietimo ir kultūros išteklius. Tai ne tik techninių, politinių ar ekonominių pasirinkimų klausimas, bet ir pilietinio bei socialinio atsako kūrimas. Todėl perėjimas taip pat priklauso nuo kultūros politikos, kuri atveria vietų ir žmonių istoriją, kūrybiškumą, skatina meninę raišką ir socialinę sanglaudą.
Galiausiai, žalioji demokratija neįvyks be socialines ir aplinkosaugines vertybes puoselėjančios valstybės, kuri sprendžia nelygybės klausimus ir išlaiko valstybės logiką. Neoliberalios, socialdemokratinės tradicijos remiasi tikėjimu, kad gamybinių jėgų augimas yra būtinas sprendžiant visuomenei būdingus konfliktus. Užuot laikęsi šio įsitikinimo, kad politika gali patenkinti visus, ekologinis perėjimas turėtų būti institucionalizuotas per naują demokratijos sampratą, kuri plečia dalyvavimą. Nes nėra socialinės ekologijos be judėjimo už demokratiją ir postmaterialistinio bei kosmopolitinio solidarumo naujo apibrėžimo.
Skirtingai nuo ankstyvųjų modernybės ideologijų, tokių kaip socializmas ir liberalizmas, taika pagal žaliąją demokratiją nebus kuriama ateities kartų, ekosistemų ir ne žmonių sąskaita. Taip pat aplinka netaps kompromiso paieškomis tradicinei politikai. Vietoj to, ši demokratijos rūšis padarys institucijas ekologiškas ir užtikrins jų decentralizavimą. Paskutinėmis neoliberalizmo dienomis atsigręžimas į XIX amžiaus politines filosofijas nepadės sukurti pokyčių, kadangi tiek daug žmonių yra kamuojami skurdo ir nesaugumo jausmo, su aplinka susijusių nelaimių baimės, tokių kaip COVID-19, ir baimės dėl ateities. Žodžiai, politiniai ar nepolitiniai, pasaulio nekeičia; tai gali tik tie žmonės, kurie tiki šiais žodžiais. Susidūrę su ilgalaike klimato krize, mūsų institucijos turi keistis. Svarbiausia yra pasiūlyti kažką naujo, kitokio, įkvepiančio ir viltingo.
Rasa Tumaševičiūtė – žiedinės ekonomikos ekspertė ir tvarumo strategė, JK Žaliosios ekonomikos instituto delegatė klimato kaitos konferencijoje COP26 Glazge.
Cituojant žodžiu arba raštu būtina nuoroda į autorystę.
Obsessed. With. Waste 