Kaip pažaboti plastiko atliekų krizę?

Nuo 1950 m. buvo pagaminta 8,3 milijardai tonų plastiko, pusė šio kiekio vos per pastaruosius 16 metų. Per ateinančius 20 metų naftos chemijos pramonė ruošiasi pagaminti dar 6,3 milijardus tonų. Tokiais tempais iki 2050 m. jūrose ir vandenynuose bus daugiau plastiko nei žuvies. Plastiko gamintojai, krentant naftos ir dujų kainai ir pradėjus platų iškastinio kuro pakeitimą atsinaujinančiais ištekliais, tam kad neprarastų pelnų, maksimaliai padidino plastiko gamybą.

Nepaisant didžiulių gamybos mastų, plastikas dažnu atveju patenka į jūras ir vandenynus iš nehigieninių sąvartynų, laivų ar mūsų upių. Moksliniai tyrimai įrodė, kad mikroplastiko t. y. į smulkias daleles sudulkėjusio plastiko, yra visoje žmogaus maisto grandinėje: jo yra mūsų kraujyje, virškinimo sistemoje ir išmatose. Jei dabar bandyčiau tiksliai įvertinti, koks mikroplastiko poveikis mūsų organizmams, tai padaryti būtų sudėtinga, kadangi aš neturėčiau kontrolinės grupės – žmonių, kurių organizmuose nėra mikroplastiko. Mikroplastiko dalelių randama ir lietuje, todėl dėl oro masių judėjimo, šios dalelės pasiekia net labiausiai nuo urbanizacijos nutolusius planetos taškus.

Džiugina, kad vis daugiau žmonių rūšiuoja plastiką ir daro tai atsakingai. Tačiau su plastiko perdirbimu mes turime dvi problemas. Pirmoji tai – pramonė vis dažniau gamina vienkartinius plastikus ir tokius plastikus, kurių neįmanoma perdirbti. Vienkartinis plastikas yra bet koks plastikas, kurį naudoji vieną kartą ir tiesiog išmeti. Kokie plastikai yra neperdirbami? Bet kokie kombinuoti t. y. pagaminti iš kelių sluoksnių skirtingos rūšies plastikų ar plastiko-popieriaus, plastiko-metalo mišinių. Taip pat yra specifinių plastiko rūšių su kuriomis susiduriame kasdien, nes mūsų vanduo atiteka PVC vamzdžiais, o mūsų išsinešimui skirtas maistas pakuojamas į ateities neturinti polistireninį putplastį, kurio net neįmanoma tinkamai išplaut po sąlyčio su maistu. Tai reiškia, kad jo perdirbimas yra labai komplikuotas. Maistas ar vaistai, kurie iki šiol buvo puikiai pakuojami į daugkartines stiklines ar lengvai perdirbamas metalines pakuotes, dabar yra vyniojami į plastiką. Netrūksta ir absurdiškų į plastiką vyniojamų produktų ar daiktų pavyzdžių, tokių kaip vienkartinių medinių dantų krapštukų atskiras pakavimas.

Antroji problema tai faktas, kad didžioji plastiko atliekų dalis vis dėlto patenka į sąvartynus. Tai dažniausiai įvyksta silpnos ekonomikos šalyse, sukuriant plastikinių atliekų kalnus, kurie teršia mūsų vandenis ir žemes. Du trečdaliai plastiko atliekų, atskirtų perdirbimo vietoje arba rūšiavimo gamykloje, nėra pakankamai švarūs ir tinkami tolesniam perdirbimui, todėl jų ateitis yra sąvartyne arba degimo krosnyje.

Sąvartynuose plastikas dūla iki mikroplastiko ir nanoplastiko dalelių, kurios, kartu su nuotėkiu (jei yra netvarkingai įrengtas) patenka į upes, jūras ir vandenynus. Deginant plastiką yra išmetamas didelis kiekis šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nes yra deginama nafta ir dujos (tik kitokiame pavidale), o tai blogina ir taip prastą padėtį dėl klimato kaitos.

Plastiko perdirbimas yra brangus procesas, o pagamintos produkcijos niekam nereikia, nes „šviežias“ plastikas yra daug pigesnis. Plastiko perdirbimas niekada nepritrauks privataus sektoriaus investicijų, tačiau plastiko pavežiojimas yra ilgą laiką plėtotas Europos Sąjungoje (ES) vyraujantis verslas. Kai 2018 m. Kinija įvedė draudimą importuoti nešvarias plastikines atliekas, ES atliekų sektorių (ypač plastiko) ištiko dalinė griūtis, kadangi iki tol 60 proc. plastiko atliekų buvo eksportuojamos į Kiniją. Atliekų eksportas buvo perkeltas į Azijos ir Afrikos šalis, kuriose taikomi ne tokie griežti aplinkos apsaugos reikalavimai arba reikalavimų nėra. Nuo 2018 m. mūsų atliekos keliauja į Malaiziją, Vietnamą, Tailandą ar Indoneziją, kur aplinkosauginiai standartai ypač žemi ir kur neįmanoma šių atliekų tinkamai sutvarkyti. Tai tiesiogiai kelia grėsmę mūsų sveikatai ir aplinkai. Ironiška, kad šios šalys yra kaltinamos kaip pagrindinės vandenynų teršėjos, nors didžioji dalis plastikinių atliekų atkeliauja iš turtingų valstybių.

2019 m. gegužę Malaizija grąžino penkis jūrinius konteinerius į Ispaniją, o Filipinai 69 jūrinius konteinerius į Kanadą. Regionas pasiuntė aiškų ženklą, kad nebus turtingesnių valstybių sąvartynu. Jungtinės Tautos pakeitė tarptautines taisykles reglamentuojančias pavojingų atliekų, tame tarpe ir purvino plastiko, judėjimą. Dabar tokių atliekų eksportui reikalingas išankstinis šalių, į kurias jas ruošiasi eksportuoti, vyriausybių sutikimas.

Šie pakeitimai yra pozityvus žingsnis sprendžiant plastikinės taršos problemas, tačiau jeigu norime išspręsti šią problemą galutinai, kiekviena šalis turi prisiimti atsakomybę už savo atliekas. Turime pradėti vadovautis sveiku protu ir nesiųsti savo atliekų ten, kur akivaizdu, kad jos pateks į vandenynus.

Nuo 2021 m. visoje ES privaloma perkelti direktyvą, kuri apriboja kai kurių plastikinių gaminių naudojimą ir visiškai uždraudžia tokias pakuotes, kurios yra pagamintos ir okso-degraduojančio plastiko bei polistireninio putplasčio. Iki 2029 m. 90 proc. plastikinių butelių privalės būti surinkti. Taip pat stiprinamas principas „teršėjas moka“, nes šiuo metu, daugumai plastikinių daiktų, šis principas yra įgyvendinamas padrikai ir nekoordinuotai.

Perteklinio plastiko gamyba nėra paklausos problema, tai yra tiekimo problema. Naftos chemijos pramonei priklauso visos didžiosios plastiko gamybos įmonės su savo dukterinėm atstovėm. Prognozuojama, kad kitą dešimtmetį plastiko gamyba išaugs 40 proc. Mes, vartotojai, turėtume aiškiai reikalauti, kad visos pakuotės būtų 100 proc. pakartotinai naudojamos arba sutvarkomos biologiniu ir aplinkai nepavojingu būdu. Turime aiškiai komunikuoti apie tai, kad toksiško plastiko nereikia ir jo gaminimas turi būti sumažintas iki tokio kiekio, kokį sugebės išlaikyti mūsų atliekų tvarkymo sistemos. Plastikui turėtų galioti prevencijos principas. Šį principą atsakingi asmenys, turėtų numatyti teisės aktuose, pvz. numatant pakuočių žymėjimą pagal tikrąją, o ne vyraujančią, sudėtį ar pasiekti kaimynių lygį su sąvartyno ir atliekų deginimo mokesčiais tam, kad būtų paskatintas alternatyvių medžiagų naudojimas ir Lietuvoje atsirastų tikras mūsų plastikinių atliekų perdirbimas. Atliekų problemos tai – lakmuso popierėlis sprendimų priėmėjui, pagal sprendimus, akivaizdu kurie rūpinasi mūsų sveikata, o kurie vienkartinio plastiko pramone, dažnai valdoma valdybos, iš rytų.

Viskas šioje planetoje yra susiję. Kai žmonija biosferoje paskleidžia pavojingas medžiagas, šios medžiagos niekur nedingsta. Biosfera yra uždara sistema, už visas paskleistas kenksmingas medžiagas turėsime atsakyti savo sveikatos kaina. Vis dėlto turėtume nepamiršti, kad pasėjus veją, ji neužauga graži pirmais metais. Turime įdėti daug darbo, kad ją užaugintume, kad pataisytume padarytas klaidas ir galutiniame variante galėtume džiaugtis išpuoselėta veja.

Rasa Tumaševičiūtė yra žygio „Už švarią Lietuvą“ komandos narė, koordinuojanti atliekų prevencijos ir tvarkymo sistemos tobulinimo pasiūlymų teikimus įmonėms, savivaldybėms ir Aplinkos  ministerijai. Gamtos tyrimų centro doktorantė atliekanti, organinių atliekų ir nuotekų srautų galimo panaudojimo naujų produktų gamybai, tyrimus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: