Lapkričio 21-22 d. Vilniuje vyko XII-asis Lietuvos urbanistinis forumas, kuris buvo orientuotas į 11-ąjį darnaus vystymosi tikslą (toliau – DVT) – padaryti miestus ir žmonių apgyvendintas vietoves saugias, atsparias ir darnias. Lietuvoje už DVT įgyvendinimą nacionaliniu mastu atsakinga LR Aplinkos ministerija (toliau – AM). Liepos mėnesį AM paskelbė pirmąją savanorišką nacionalinę darnaus vystymosi ataskaitą, kurioje aprašyti 17 DVT tikslų. Ataskaitoje nėra aprašyti 2015 m. rugsėjo 25 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtoje ir LR Prezidentės (kaip ir kitų 192 valstybių vadovų)pasirašytoje rezoliucijoje „Keiskime mūsų pasaulį: Darnaus vystymosidarbotvarkė iki 2030 m.“ (Transforming Our World: the 2030 Agenda for SustainableDevelopment, A/RES/70/1) numatyti 169 uždaviniai, o pirminiai 230 rodiklių nėra įvertinti pilna apimtimi. Primenu, kad DVT – patenkinti šiandienos kartų poreikius nekeliant pavojaus ateities kartų galimybei tenkinti savo reikmes. Kad tai būtų pasiekta, reikia visapusiškos strategijos, kuria būtųatsižvelgiama į vienas kitą sustiprinančius ekonominius, socialinius ir aplinkos aspektus.
AM neturi aiškios vizijos, kaip toliau įgyvendinti Darbotvarkę 2030. Ir toliau išlieka neaiškus pilietinės visuomenės ir privataus sektoriaus įtraukimas į rengiamą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą (toliau – LRBP) – tai svarbiausias šalies erdvinio vystymosi irurbanistinės plėtros dokumentas. LRBP siekiama suderinti šalies socialinius, ekonominius, ūkinius, aplinkosauginius ir darnaus vystymosi tikslus tam, kad būtų užtikrinta gerėjanti gyvenamosios aplinkos ir gyvenimo kokybė Lietuvoje. AM nesugeba išlaikyti darnaus vystymosi politikos vientisumo, o nacionalinės viešosios politikos klaidos apskritai nėra analizuojamos. Teisinė aplinka yra padrika, todėl turime nemažai darniam vystymuisi prieštaraujančių atliekų tvarkymo sektoriaus dokumentų (programų), kurie yra pristatomi kaip turintys teigiamą poveikį darniam vystymuisi. Mokestinė sistema – prieštarauja DVT tikslams, nes yra paremta darbo jėgos apmokestinimu, o ne (kaip numato 12-asis tikslas – užtikrinti darnaus vartojimo ir gamybos modelius)žaliavų.
UF nuskambėjo tinkami sprendimai kuriant tvariuosius miestus – transformacija, valdymas ir integracija. Tačiau turime nuspręsti ką ir kaip mes privalome daryti: ar mes galime gyventi taip kaip gyvenome ir kaip turime transformuotis prisitaikydami prie klimato kaitos ir naujų energijos rūšių naudojimo. Plėtodami miestus pamirštame, kad resursai yra baigtiniai. Nesuprantame, kokia rimta yra situacija, todėl turime nustatyti, kur švaistomi ištekliai ir rasti efektyvius sprendimus. Svarbu atsakyti ar mes išliksime sveiki ir toliau gyvendami taip kaip gyvename ir tampa akivaizdu, kad privalome ruoštis klimato kaitai.
Miestas tai – privatus ir viešasis interesas, todėl reikia identifikuoti ribas. Privatus sektorius ir pramonė privalo prisiimti atsakomybę dėl LRBP planavimo. Visuomenė padeda keisti miestus, reikia nebijoti eksperimentuoti, nes piliečiai nėra tik stebėtojai ir naudotojai, jie yra kūrėjai. Strategija nėra viskas, nes tam, kad ji veiktų, reikia sukurti pilietinę visuomenę. Mes negalime gyventi sveikai, jei ir toliau gyvensime nieko nekeisdami. Reikia spręsti problemą, o ne kovoti su pasekmėmis, ką šiuo metu bandome daryti. Mes nežinome kaip išspręsti problemų, nes negalime pakeisti savo mąstymo, tačiau galime mokytis iš kitų miestų ir pasiekti 2030 m. tikslus, ypač energijos naudojime.
Didžioji Lietuvos miestų problema – užmiesčių augimas ir miestų fragmentacija – jie neveikia kaip ląstelės, o kaip atskiri organai, todėl tai nėra darnu, tuo pačiu elektros / energijos naudojimas išlieka pagrindiniu Lietuvos miestų tvaraus vystymosi iššūkiu.
http://am.lrv.lt/lt/naujienos/darnus-vystymasis-lietuvoje-pazanga-ir-prioritetai
https://sustainabledevelopment.un.org/post2015/transformingourworld
Obsessed. With. Waste 
Parašykite komentarą