Žiediškumas maisto pramonėje

Maisto pramonė yra traktuojama kaip didžiausia pasaulio pramonė, kurioje kasdien dirba daugiau nei 1 milijardas žmonių, kurie augina, perdirba, transportuoja, parduoda, gamina, pakuoja ir tiekia maisto produktus. Reikia didelių išteklių – 50 proc. planetos gyvenamosios žemės ir 70 proc. gėlo vandens sunaudojama žemės ūkio reikmėms.

Maisto gamyba yra skirstoma į dvi stambias grupes: pramoninę ir smulkiųjų ūkininkų. Ši takoskyra leidžia identifikuoti problemą. Pramoninė maisto gamybos sistema sunaudoja 70 proc. išteklių gamindama 30 proc. maisto produktų; smulkiųjų ūkininkų sistema sunaudoja 30 proc. išteklių ir pagamina 70proc. maisto produktų. Tai subjektyvus skirstymas, tačiau bendroje sistemoje pasireiškia šios pagrindinės problemos:

1. Pramoninė maisto gaminimo sistema prisideda prie aplinkos degradacijos procesų: kiekvienais metais prarandame 7,5 mln. hektarų miškų ploto ir 75 milijardus tonų dirvožemio.
2. Sistema yra neracionali: vidutiniškai 30 proc. viso pagaminto maisto nepatenka ant mūsų lėkščių, vien Kinijoje 500 milijonų žmonių gali būti pamaitinti išmetamu maistu.
3.  Sistema nėra lanksti ir sukelia sveikatos problemų: 1milijardas žmonių yra alkani arba nepakankamai maitinasi, o tuo pat metu 2,1 milijardas gyventojų yra nutukę arba turi antsvorio.

Siekiant išspręsti šias problemas yra naudojami žiediški sprendimo būdai:

1.  Ciklinis maisto medžiagų ir kitų medžiagų judėjimas – maisto medžiagų grąžinimas į ūkius, dirvožemio regeneravimas, maisto medžiagų nukreipimas iš nuotekų, dirvožemio stiprinimas ir priklausomybės nuo sintetinių trąšų mažinimas.
2. Šalutinių gamybos produktų naudojimas – vertingų cheminių medžiagų išgavimas, panaudojimas vaistų ir energijos gamyboje – tokiu būdu užtikrinant alternatyvius atsinaujinančius žaliavų srautus skatinančius bioekonomiką ir mažinančius tiekimo pokyčių įtaką.
3. Gamintojų įvairovė – trumpesnės tiekimo grandinės tarp ūkininkų ir mažmenininkų / vartotojų, sumažėjusios transportavimo atliekos, sukurtos darbo vietos, stiprinami ryšiai tarp miesto ir kaimo.
4. Skaitmenizavimas – tikslesnis matavimas, stebėjimas ir maisto produktų radimas, tai leidžia geriau valdyti ir paskirstyti išteklius.
5. Politinė valia ir švietimas.