Plastikui artėja mirtis?

Prieš dešimtmečius sintetiniai polimerai tapo populiarūs, nes jie buvo pigūs ir patvarūs. Šiuo metu mokslininkai kuria medžiagą, kuri pagal komandą susinaikina ar išsiskaido tam, kad būtų perdirbta.

Dauguma sintetinių polimerų nebuvo pagaminti taip, kad susiskaidytų ir išnyktų. Priešingai, jie turėjo būti ilgaamžiai, nes tapo pakaitalu metalams ir stiklui, pvz. automobiliams ar lėktuvams. Tačiau sintetiniai polimerai tapo tokie populiarūs ir taip plačiai pritaikomi, kad po dešimtmečių jie jau yra nepakeliama milijardų tonų plastikinių atliekų pasaulinė našta. Naujausi piktadariai aplinkosaugos kampanijose yra vienkartiniai plastikiniai gaminiai, pagaminti iš sintetinių polimerų –  šiaudeliai, cigarečių filtrai, kavos puodelio dangteliai ir t.t. Per pastaruosius kelis dešimtmečius šis neatitikimas tarp medžiagos ir produkto gyvavimo trukmės sukūrė plastikinių atliekų taršos problemą sąvartynuose ir įvairioje gamtinėje aplinkoje, o kai kurios sintetinių polimerų atliekos dreifuoja vandenynuose sukurdamos milžiniško dydžio salas kur būna praryjamos jūrinės faunos. Mes pernelyg mažai perdirbame: kai kurie skaičiavimai rodo, kad kasmet perdirbame vos 10 proc. visų plastikų. Europos Sąjunga pasiūlė uždrausti naudoti vienkartinius plastikus, siekdama sumažinti gaminių gamybą, pradedant žvejybos įrankiais ir baigiant medvilniniais tamponais. Miestai visame pasaulyje stengiasi uždrausti tam tikrų plastikų, įskaitant maisto prekėms skirtus maišelius ir šiaudelius, naudojimą, kuris tapo mūsų vartotojiškos visuomenės simboliu parodančiu visą kultūrinį blogį.

Didžiulis plastikinės taršos poveikis ir plastikinių gaminių populiarumo mažėjimas verčia chemikus ieškoti naujų medžiagų, kurios sugebėtų suderinti savyje du visiškai priešingus reikalavimus – būtų ilgaamžiai, bet tuo pačiu būtų lengvai suskaidomi, kai to reikia. Nors tai ir nėra sidabro kulka sprendžiant plastikinės taršos problemą, tačiau savaime besiskaidantys plastikai yra pajėgūs padėti mūsų, atliekose skęstančiai, visuomenei. Iš esmės turime pradėti dirbti su nestabiliais polimerais, kurie buvo istoriškai pamiršti dėl jų silpnų mechaninių savybių. Suteikus tokioms medžiagoms pasirinkimą – jos suskils į smulkesnes grandines. Pagrindinė chemikų užduotis – priversti tas molekules susijungti į ilgas grandines ir vėliau jas išlaikyti tokioje būklėje. Skaidant tokius polimerus, jie lyg ir atsegami panaudojant tam tikras medžiagas, kurios ir pašalina šiuos molekulinius spąstus ir tada polimerai suskyla į vis mažesnius junginius, kol sugrįžta prie visiškai mažų molekulių.

https://www.nytimes.com/2018/05/28/world/europe/european-union-plastics-pollution.html