Vis daugiau lietuvių supranta, kad plastiką naudoja pernelyg intensyviai. Taip nutinka, kai tampi priklausomas nuo daiktų.
Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu ir po jo sparčiai augo komercinė pramonė paremta ilgos grandinės sintetinių polimerų gamyba, kurie dažnai klaidingai vadinami plastikais. 2015 m. visame pasaulyje buvo pagaminta daugiau nei 320 milijonų tonų sintetinių polimerų, neįskaitant įvairių pluoštų. Tik pastaraisiais metais polimerinių gaminių dizaineriai pradėjo galvoti apie tai, kaip tvarkytis su polimerais, kurių naudojimo laikas greitai baigiasi, o iki tol mes aptekome polimerinėmis atliekomis.
Plastiko pramonė
Plastikas nėra tinkama sąvoka, kai kalbame apie sintetinius polimerus. Polimerai yra gaunami iš naftos ar gamtinių dujų sujungiant molekules į ilgas grandines turinčias šimtus tūkstančių jungčių. Būtent ilgos grandinės ir suteikia svarbias fizines savybes, tokias kaip stiprumas ir kietumas visa tai, ko trumpos molekulės neturi. Plastiku vadiname termoplastiką, o termoplastikas tai terminas apibūdinantis polimerines medžiagas, kurios buvo suformuotos ir pertvarkytos panaudojant šilumą. 1930 m. Wallace Carothers iš „DuPont“ sukūrė šiuolaikinę polimerų pramonę. Jo kruopštus darbas su poliamidais paskatino nailono komercializavimą, na ir žinoma, karo metu atsiradęs šilko trūkumas privertė moteris ieškoti pakaitalo kojinėms. Kas galėjo pagalvoti, kad pasaulį kemšančio plastiko pramonė prasidėjo nuo moteriškų kojinių. Apskritai Antrojo pasaulinio karo metu pradėjo trūkti ir daugiau medžiagų, kurių vietą užėmė sintetiniai polimerai. Japonijai puolant Pietryčių Aziją pastariesiems buvo nutrauktas natūralaus kaučiuko tiekimas transporto priemonėms ir tai sąlygojo sintetinio pakaitalo atsiradimą. Tuo metu chemijos pramonė vystėsi pašėlusiu tempu ir tai leido vystyti sintetinių polimerų, tokių kaip šiuo metu plačiai naudojamas polipropilenas ar didelio tankio polietilenas, atsiradimą. Kai kurie polimerai, pvz. teflonas, buvo atrasti atsitiktinai. Medžiagų pakaitalų poreikis, sparti mokslo pažanga ir inovacijų diegimas sukūrė visą puokštę sintetinių polimerų, kuriuos dabar lengvai atpažįstame kaip plastiką. Šie polimerai buvo greitai komercializuoti siekiant sumažinti produktų svorį ir pakeisti natūralias medžiagas, tokias kaip medvilnė ar celiuliozė, žymiai pigesnėmis alternatyvomis.
Plastiko rūšys
Šiuo metu visame pasaulyje sintetinių polimerų gamyboje dominuoja poliolefinai – polietilenas ir polipropilenas. Polietilenas būna kelių rūšių – didelio ir mažo tankio. Jei lyginsime molekules, tai didelio tankio polietilenas atrodo kaip šukos su reguliariai išdėstytais trumpais dantukais. Tuo tarpu mažo tankio polietilenas atrodo, kaip šukos su netaisyklingais, atsitiktiniais atstumais ir dydžiais išdėstytais dantukais – šiek tiek panašus į upę ir jos intakus. Nors tai ir yra polietilenai, tačiau dėka formos skirtumų šios medžiagos pasižymi skirtingomis savybėmis, kai iš jų gaminamos įvairios plėvelės ar kiti produktai. Poliolefinai dominuoja dėl kelių priežasčių. Pirma, jas galima gaminti naudojant santykinai nebrangias gamtines dujas. Antra, tai lengviausi sintetiniai polimerai gaminami pramoniniu mastu; jų tankis toks mažas, kad jie plūduriuoja. Trečia, poliolefinai atsparūs bet kokiai žalai, kurią sukelia vanduo, oras, riebalai ar įvairūs tirpikliai – viskam, ką šie polimerai gali patirti naudojimo metu. Galiausiai iš jų lengvai formuojami gaminiai, kurie yra pakankamai tvirti, o pagamintos pakuotės nedeformuojasi net ir visą dieną būdamos saulės įkaitintame sunkvežimyje. Nepaisant visų privalumų, šios medžiagos turi rimtų trūkumų. Jie ypač lėtai skaidosi aplinkoje, o tai reiškia, kad poliolefinai išliks aplinkoje nuo dešimtmečių iki amžių. Tuo pačiu bangų ir vėjų mechaniniame poveikyje šie sintetiniai polimerai virsta mikroplastikais, kuriuos gali nuryti žuvys ir gyvūnai ir šios tokiu būdu per maistines grandines patekti į žmonių organizmą. Šių sintetinių polimerų perdirbimas yra sudėtingas dėl surinkimo ir jų išvalymo problemų. Deguonis ir šiluma sukelia grandinės pažeidimus perdirbant, o maistas ir kitos medžiagos užteršia poliolefinus. Inovacijos chemijos pramonėje sukūrė naujas poliolefinų rūšis su geresnėmis mechaninėmis (ilgaamžiškumo ir stiprumo) savybėmis, tačiau naujieji gaminiai ne visada gali būti perdirbami kartu su kitos rūšies sintetiniais polimerais. Be to, poliolefinai dažnai derinami su kitomis medžiagomis gaminant kombinuotas pakuotes. Nors šios kombinuotos pakuotes puikiai tarnauja, tačiau jų neįmanoma perdirbti. Sintetiniai polimerai sulaukia kritikos ir dėl to, kad yra gaminami iš senkančių naftos ir gamtinių dujų resursų. Tačiau mažiau nei 5 proc. naftos ir gamtinių dujų pagaminamų kiekvienais metais yra naudojami plastikų gamybai. Be to, etilenas gali būti gaminamas iš eterinio cukranendrių etanolio, kaip tai daro Braskem įmonė Brazilijoje.
Plastiko naudojimas
Priklausomai nuo regiono pakuotėms sunaudojama 35-45 proc. visų gaminamų sintetinių polimerų, dominuoja – poliolefinai. Polietileno tereftalatas, poliesteris dominuoja gėrimų butelių ir tekstilės pluoštų rinkoje. Statybų sektorius sunaudoja dar 20 proc. visų gaminamų sintetinių polimerų ir čia jau dominuoja PVC pluošto vamzdžiai ir įvairios cheminės šios medžiagos variacijos. PVC vamzdžiai yra lengvi, gali būti klijuojami, o ne prisukami ar suvirinami ir jie yra atsparūs žalingam chloro poveikiui vandenyje. Deja, chloro atomai, esantys PVC sudėtyje stipriai apsunkina pakartotinį šių vamzdžių naudojimą, todėl jie yra tiesiog išmetami be jokios galimybės juos perdirbti. Poliuretanai, tai sintetinių polimerų šeima, plačiai naudojama putų izoliacijai namams ir įvairiems prietaisams, taip pat ir architektūrinėse dangose. Automobilių sektorius naudoja vis didesnius kiekius termoplastų – pirmiausia tam, kad sumažinti svorį ir taip pasiekti geresnius degalų naudojimo efektyvumo standartus. ES apskaičiavo, kad 16 proc. vidutinio automobilio svorio sudaro plastikiniai komponentai. Daugiau kaip 70 milijonų tonų termoplastikų yra sunaudojami tekstilės pramonėje, iš jų daugiausiai drabužiams ir kiliminėms dangoms gaminti. Daugiau nei 90 proc. sintetinių pluoštų, daugiausia polietileno tereftalato, pagaminami Azijoje. Sintetinių pluoštų naudojimas drabužiams auga dėl to, kad natūralių pluoštų, tokių kaip medvilnės ar vilnos gamybai reikia daug žemės ūkio naudmenų. Tuo pačiu susidomėjimas auga ir ypatingomis savybėmis, tokiomis kaip medžiagų stiprumas, atsparumas drėgmei ir sintetinių pluoštų pralaidumas orui. Kaip ir pakuočių atveju, tekstilės gaminiai paprastai nėra perdirbami. Pasak Greenpeace 2016 m. vidutiniškai žmogus nusipirko 60 proc. daugiau drabužių nei vidutinis žmogus prieš 15 metų ir šiuolaikiniame pasaulyje drabužius išmetame dažniau.
https://www.plasticseurope.org/en/resources/market-data
https://books.google.lt/books/about/Enough_for_One_Lifetime.html?id=I6TKlmq_4w4C&redir_esc=y
https://www.acs.org/content/acs/en/education/whatischemistry/landmarks/syntheticrubber.html
https://www.chemours.com/Teflon/en_US/products/history.html
https://plasticpyrolysisplants.com/much-oil-used-make-plastic/
https://www.chemicals-technology.com/projects/braskem-ethanol/
Obsessed. With. Waste 
Parašykite komentarą