Kas yra žiedinė ekonomika?

Žiedinė ekonomika (toliau – ŽE) – tai atsinaujinanti sistema, kurioje išteklių ir atliekų sąnaudos, emisijos ir energijos praradimai yra sumažinami juos teisingai valdant ir sujungiant į uždarą energijos ir medžiagų grandinę (Geissdoerfer et al. 2017). Šie procesai gali būti pasiekti pasinaudojant ilgaamžio dizaino sprendimais, tinkama daiktų priežiūra, daiktų remontavimu, pakartotiniu naudojimu, daiktų restauravimu, atnaujinimu ir galiausiai – perdirbimu. ŽE siekia visiškai pašalinti toksiškų cheminių medžiagų naudojimą. Sąvoka viršija mums įprastą prekių ir paslaugų gamybos ir vartojimo mechanizmą, pvz. vartotojas tampa naudotoju ar į kapitalą įtraukiami socialinis ir gamtinis kapitalai. ŽE samprata pagrįsta gyvųjų sistemų analize nagrinėjant jų optimizavimo mechanizmus, o ne komponentus.

Ekologinė ekonomika ir ekologinis dizainas ieško atsakymų į klausimus apie tai, kaip sukurti apykaitinę ir regeneracinę ekonomiką, kurioje ištekliai ir energijos srautai veikia negamindami atliekų, visai taip kaip ir natūralios ekosistemos. Finansų gigantai, Europos Komisija, madingi konsultantai (tokie kaip McKinsey) ieško sprendimų ir siūlo juos pramonei. Pastaraisiais metais Ellen MacArthur fondas sukūrė CE100 iniciatyvą ir iškėlė ŽE klausimus korporacijose. CE100 iniciatyva tarpusavyje sujungia verslą ir vietos valdžios atstovus iš viso pasaulio su eko-inovatoriais ir siekia maksimaliai paspartinti informacijos dalinimosi procesus.

Siekiant poslinkio link ŽE vietiniu, regioniniu ir pasauliniu mastu teks intensyvinti tarpsektorinį bendradarbiavimą. Tikrieji verslo lyderiai senai suprato, kad bendradarbiavimas atneša daugiau naudos nei nuolatinė tarpusavio konkurencija. Atsinaujinančios sistemos apibūdinamos bendradarbiavimo lygiu ir abipusiškai naudingų sprendimų priėmimu, o ne konkuravimu ar nugalėtojų/pralaimėtojų žaidimais.

Walter Stahel (2014 m.) išskiria tam tikras ŽE savybes, kurios ją atskiria nuo linijinės ekonomikos:

  • kuo trumpesnė grandinė (tiek veiklos, tiek geografiškai), tuo pelningesnis ir taupesnis išteklių naudojimas. Tikslas nėra sukurti globalizuotą ŽE, o efektyviausią strategiją  tinkamą vietos, regiono ar pasaulio mastu;
  • grandinės neturi nei pradžios, nei pabaigos. Bendradarbiavimas yra būtinas visoje vertės grandinėje;
  • svarbus medžiagų judėjimo greitis grandinėje: valdant atsargas ŽE – efektyvumas didėja, mažėjant srauto greičiui. Įmonės turi persvarstyti „užprogramuoto senėjimo“ strategijas ir kurti aukštos kokybės ir ilgaamžius produktus;
  • daiktų internetas: pakartotinis naudojimas, remontas ar pertvarkymas, nepakeičiant savininko, sutaupo sandorio kaštus. Tai skatina įmones parduoti (išnuomoti) savo produkciją, o ne pačius produktus t.y. skatina teikti paslaugą;
  • ŽE reikia veikiančių rinkų.

Dabartinė linijinė ekonomikos sistema yra pagrįsta gavyba, gamyba, vartojimu ir šalinimu (perdirbimu). Dabartinė rinkos sistema yra toli gražu ne laisvos rinkos sistema ir yra reguliuojama taip, kad privatizuotų pelną, neįtraukiant socialinės ir aplinkosauginės žalos, padarytos gaminant, platinant ar parduodant produktą. Norint sukurti veikiančias rinkas, turime priimti teisės aktus, kuriuose būtų aiškiai nurodyta, kad socialinė ir aplinkosauginė žala yra įtrauktos į produktų kainų nustatymą ir skatinti perėjimą nuo darbo jėgos apmokestinimo prie išteklių ir energijos naudojimo apmokestinimo.

Perėjimas iš linijinės į žiedinę (apykaitinę, cirkuliacinę) ekonomiką turi daug ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės naudos. 2014 m. McKinsey konstatavo, kad ŽE pradeda padėti įmonėms kurti didesnę vertę, mažindama jų priklausomybę nuo ribotų išteklių ir, kad neriboto išteklių naudojimo era baigiasi. Verslai pradėjo domėtis ar pramoninės sistemos, kuriose medžiagos, energija ir darbo sąnaudos yra atkuriamos, gali būti naudingos tiek visuomenei, tiek verslui.

Didėjantis susidomėjimas ŽE turėtų paskatinti kurti tikras inovacijas skatinančias kultūrinę transformaciją, o ne įprastas verslo praktikas. Sistemos išsivystymas priklausys nuo to, kaip tinkamas požiūris pakeis įmones ir institucijas, kurios tarpusavyje bendradarbiauja. Siekiant pokyčių, susijusių su socialine, ekonomine ir aplinkosaugine nauda reikės visų mūsų gilesnio supratimo apie procesus. Techniniai gaminio projektavimo, gamybos procesų ir produktų gyvavimo ciklo pokyčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į platesnius kultūrinius pokyčius, susijusius su klestinčiomis vietos ir regionų bendruomenėmis ir kultūriniu atsinaujinimu. Inovacijos gamyboje ir vartojime yra apibūdinamos ne tik tuo kaip mes keisime jas, bet ir kodėl mes turime jas keisti.

Tikrasis perėjimas iš tradicinio tiekimo grandinės mąstymo į vertės kūrimo tinklinį mąstymą sukuria ir skatina naujus bendradarbiavimo būdus ir kuria visiems naudingus sprendimus. ŽE metodo veiksmingumas priklauso nuo gamybos ir vartojimo pokyčių, o perdirbimas tėra ciklo imitacija ir trumpalaikė išeitis, kuri neskatina verslo keistis.

Literatūra smalsiems

https://www.mckinsey.com/business-functions/sustainability-and-resource-productivity/our-insights/mapping-the-benefits-of-a-circular-economy

https://www.ellenmacarthurfoundation.org/ce100

https://www.nature.com/news/the-circular-economy-1.19594

https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0959652616321023

http://ec.europa.eu/environment/circular-economy/index_en.htm

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: