Perdirbimo eros pabaiga?

Iki 2050 m. turėsime 9 milijardus gyventojų, o tai reiškia, kad ir įspūdingus kiekius atliekų. Jei nesugebėsime sukurti tvarių medžiagų valdymo sistemų, tai plastiko vandenynuose bus daugiau nei žuvies, išaugs nelegalių sąvartynų kiekis ir padidės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos.

2018 m. sausio 1 d. Kinija paskelbė importo draudimą 24 perdirbamoms medžiagoms iš viso pasaulio. Didžiąja dalimi tai plastiko ir mišraus popieriaus atliekos. Šis draudimas tai – stiprus smūgis Europos perdirbimo rodikliams. Europos šalys, kurios tvarko atliekų perdirbimą pramoniniu mastu priklauso nuo šių atliekų eksporto į Kiniją dydžio. Pusė plastmasės atliekų buvo eksportuojama į Kiniją. Kodėl jos nebuvo tvarkomos vietiniu lygiu? Komunalinių atliekų surinkimo sistemos yra netobulos, o tai stipriai veikia plastiko atliekų kokybę. Perdirbamų plastiko atliekų priemaišų lygis siekia 10-20% ir tai paverčia jas neperdirbamomis. Eksportas į Kiniją buvo lengviausia išeitis, nes nereikėjo tobulinti surinkimo (rūšiavimo) sistemų.

2012 m. Costas Velis rašė apie tai, kad mes „išpučiame“ savo perdirbimo rodiklius paprasčiausiai atliekas eksportuodami į Kiniją, nors ir žinome, kad tos atliekos nėra perdirbamos, o panaudojamos kaip pigus kuro šaltinis, nepaisant jokių aplinkosauginių standartų ar taršos sukeliamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Kinija uždraudė šių atliekų importą dėl jų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Tai tik įrodo, kad jie negalėjo sutvarkyti šių atliekų tinkamai. Nepaisant to, pasaulinė plastiko pramonė išaugo ir iki 2025 m. bus baigta investuoti 180 milijardų dolerių. Ši pramonė išskirtinai paremta iškastinio kuro naudojimu, o tai reiškia ir didžiulius anglies dvideginio išmetimus.

Šis draudimas yra puiki proga politikos formuotojams suvokti, kad perdirbimas yra brangus ir rizikingas būdas tvarkytis su plastiko sukeliamais pavojais (išskyrus tuos atvejus, kai yra įgyvendinamas cikliškas medžiagų perdirbimas). Turime iš naujo įvertinti perdirbimo svarbą. Žiedinė ekonomika ir tvarus medžiagų valdymas yra neatskiriamos atliekų tvarkymo sistemos dalys, kurios suteikia galimybę išvengti atliekų, pakartotinai naudoti ar pataisyti produktus/medžiagas. Naujausiose Nyderlandų, Australijos ir Brazilijos ataskaitose teigiama, kad Kinijos įvestas importo draudimas sumažino perdirbimo kainas vietiniu lygiu.

Didžiausias Europos ir viso pasaulio iššūkis – susieti gaminių dizainą, pakuotes ir atliekų tvarkymo sistemas tarpusavyje. Neturime plačiai pritaikomų sprendimų vienkartinėms pakuotėms ar kompozicinėms medžiagoms. Ar mes galime padidinti plastiko perdirbimo rodiklį nuo 25-30 % iki 60 %? Esu įsitikinusi, kad negalime, nes šiuo metu rinkoje esančios pakuotės didžiąja dalimi yra neperdirbamos. Žinoma, kad iš šiuo metu susidarančių plastikų atliekų galime perdirbti vos 30-40 %. Net jei ir visas jas perdirbsime, tai tik padidinsime vartojimą ir reikės vis daugiau plastiko. Manau, kad Kinijos draudimai yra puiki proga iš naujo permąstyti mūsų atliekų perdirbimo sistemas ir pradėti tvarkytis inovatyviai.