Aš vis savęs klausiu, kas gi tos atliekos yra ištikrųjų. Atsakymas padėtų suprasti tikrąsias problemos šaknis ir jas išspręsti. Tačiau reikia nepamiršti, kad nėra vieno atsakymo, nes atsakymas priklauso nuo stebinčiojo požiūrio. Atliekos yra skirtingai traktuojamos skirtinguose pasaulio taškuose. Stebėjimas ir logika turėtų padėti man rasti atsakymą. Tačiau aš susiduriu su poveikio veiksniu ir to veiksnio poveikiu. Tai tiesioginis žmogaus ir aplinkos tarpusavio santykis. Šis santykis tiesiogiai veikia ir mūsų atliekų tvarkymo būdus. Manau, kad mes tvarkėme atliekas besiremdami technologijomis ir mums sekėsi tai daryti. Net ir žiedinės ekonomikos, kaip naujos socialinės sistemos, atveju mes žvelgiame į atliekas mechaniškai, kaip technikai. Tačiau aš negaliu to ignoruoti, nes tai dalis atsakymo, kurio aš ieškau. Tačiau stebėjimas ir logika, man nesuteikia atsakymo, todėl turėčiau pasinaudoti vaizdiniu mąstymu, kaip pagalbine priemone. Tai reiškia, kad likusios atsakymo dalies reiktų ieškoti mūsų viduje. Atliekos tai – ne tik medžiagos, tai ir mūsų vidinis atspindys. Tai, ką mes laikome atliekomis tėra mūsų išankstinis nusistatymas, tiek individualiai tiek kolektyviai.
Jei traktuosime atliekas kaip mąstymo išraišką, kaip mūsų atspindį, kaip tai pakeis mūsų atliekų tvarkymo politiką ir strategijas? Nemanau, kad politika pasikeis, bet pasikeis politikos pristatymas visuomenei ir kaip mes kiekvienas atskirai ar kolektyviai sieksime pakeisti savo elgesį. Manau, kad siekiant išspęsti visuotines atliekų tvarkymo problemas teks pasinaudoti tiek psichologinėmis, tiek ir filosofinėmis priemonėmis.
Obsessed. With. Waste 